Suoliukai

Suoliukai

Ateina čia pats nežinodamas ko jam čia reikia, nu kažkokie vėjai jį čia atnešė, bet nieko. Tai va, eina tokiu takeliu fainu iš miesto tiesiai čia atvedančiu, nu gi gal jau jam reikėjo ištrųkt truputuką iš to pačio miesto, nu gi čia vis tiek, galima sakyt kažkiek gamta. Priėjęs suoliukus klessteli ant vieno iš jų biškutuką toks užsimąstęs, pas save mintukęse paskendęs

sėdėjo čerė ant suoliuko kojas susikėlus, knygutę skaitė sau, kai pajuto, kažką prisėdant šalia. užuodė pažįstamą kvapą, beet per daug to nesureikšmino. nuleido kojas, kad netrukdytų tam ž,mogeliui ir tik iš įdomumo pažvelgė su kuo gi ji čia vienu suoleliu dalinas.
-labas. - tyliai pasisveikino iš kart pažinusį matą.

Išgirdęs tą pažįstamą balsą net nežymiai krūpteli greitai pasukdamas akis į ją.
- Sveika... - kiek nutęsia vis dar nenuleisdamas akių nuo jos, o tada pažvelgdamas ka-kur tiesiai prieš save - Atleisk, nemačiau tavęs. - sumurma, nu gi tikrai nematė, tikriausiai dėl to, kad mintyse visai kitur nuklydęs buvo

kurį laikąn ir čerė į matą žiūri, o tada nuleidusi akis į knygą padeda skirtuk ir užvertusi j pasideda šalia. - nieko tokio. - šypteli taip negarsiai šnekėdama. - kaip sekasi? - paklausia pirštuku braukdama per knygos kraštuką, ir stebėdama savo pirštą. nežiūri į matą kažkodėl, turbūt vis dar nekaip jaučias po paskuttinio jų susitikimo.

- Puikiai. - trumpai atsako, nu nes ko gi Čerė iš jo tikisi, neturi jis jai net ko pasakyt - Tau turbūt irgi ne kitaip. - sumurma, taip pat net nepažvelgdamas į ją, o tiesiog stebėdamas pavienius praeivius einančius taku ar šiaip kur nors skubančius

-ačiuū, kad paklausei. - nusišypso taip sarkastiškai kalbėėdama. aišku ir šypsnis toks pats. - nesuprantu ko tu pyksti. - dar prideda, bet taip normaliai jau.

Nu, o jis to jos šypsnio net nemato, tai jam jokio skirtumo ar ji ten šypsosi ar ne.
- Aš net nepykstu. - ramiai pasako pažvelgdamas į ją

suspaudusi lūputes palinksi. - matau, kaip nepyksti. - pažvelgia pagaliau į jį. - o svarbiausia, kad tu esi mano draugas, tu neturėtum pykti ant manęs, ypač dėl to, kad nieko et nematei. - biškį garsiau pradeda šnekėt, nuu gi jausmai ima viršų pas saulelę.

- Nieko nemačiau? Na tada džiaugiuosi, kad nemačiau nieko to ką jūs ten norėjot daryt, nes man užteko ir to vaizdo kurį mačiau. - pats net nejausdamas pakelia šiek tiek balso toną, nu gi negali kai jis ramiai atsakyt, kai va net ji ant jo gasiau čia šnekėt pradeda - Kaip ir sakiau aš visai nepykstu, taigi gali nesijaudint.

-tu net nežinai ką mes ten darėm ir patikėk ten nebuvo ėn užuominos į lytinius santykius. - dar garsiau šnekėt pradeda, nes gi nervuojas biškį čerė.
-ir apskritai, kodėl tau turėtų visa tai rūpėt, gi ir pats ne šventuolis, turbūt apsidžiaugei kai išvažiavau, kad galėtuum netrukdomas mėgautis kristele. - pavarto akutes susikeldama koją ant kojos, o tą koją dar ir siūbuodama. - gali pykt kiek nori, aš tau nepriklausau bet kokiu atveju. - burbteli sau paosėj

- Na taip, juk ten tik labai draugiškai, ar ne? Tik, kad paskui dar norit save išteisint reikėjo pradėt ir meluot, ar ne? Kitą kartą bent susiraskit padoresnę vietą, ar jau taip nevaldot nei vienas savęs? - taip gan paniekinamai pasako, nu gi tas vaizdas, tai tikriausiai dabar atminty jam ilgai išliks
- Tavo žiniai, negulu su kiekviena kurią pažįstu vos kelias valandas. - žybteli net akim iš to pykčio, kad apie jį taip galvoja - ir patikėk, būčiau daug labiau apsidžiaugęs, jei su ja būtume atsiradę mano namuose, o ne ten. - pasako, nes iš ties jei būtų tai žinojęs, tai jau geriau būtų pas save važiavęs, arba atidėjęs tuos gaminimus vėlesniam laikui - Aš niekada ir nelaikiau tavęs savo nuosavybe. o beto pati čia pyksi dėl to, kad aš ten su Kriste buvau. - sumurma, nu gi jį čia kaltina, kad jis dėl nežinia ko ant jos pyksta, kai pati čia ant jo nežinia ko užpykus

-kai nežinai visko, tai ir patylėk, gerai? - voos ne šūkauja ant jo čia įsižeidus. nlaiko čia ją kekšyte kažkokia.
- oi oi oi, atsirado mat nuskriaustasis. - pavarto akutes rankutėm paskėsčiodama.
-gal dabar au traumuotas likai, kd pamatei mano nugarą? - žiūri į jį lūputes iš to kpykčio papūtus. ot vaikis.
-ne, tik lakstau pas nepažįstamąsias į namučius ir nten... arbatą geriu. - pavatrto akutes netikėdama juo. išsiklausinės kristutę, ar jis jai ko blogo nepadarė.
- tai tu geriau iš kart visas pasnsave kvieskis, kad neduok dieve kur nors manęs su kuo nors nepamatytum, nes gi aš tau šleikštulį keliu. - nusuka akis į žemę tankiai alsuodama. ir kojytę nuleidžia nuo kojytės, kad abidvi ant žemės tvirtai stovėtų ir kam nors netyčia neįspirtų.
- jei nelaikytum, tai džiaugtumeis, kad aš draugų turiu, o ne, kad tu mane su jais nužtinki. - gūžteli petukis ir vėl pakelia akutes į jį.
- aš? man kaip tik smagu, kad paaliau su kriste susipažinai. kodėl turėčiau pykt ant tavęs dėl to.? - žiūri į jį įdėmiai.

- o tu pati? Nieko nežinai, o mane kaltini dėl to, kad aš pas kristė namuose buvau? pati net nežinai dėl ko ten viskas ir kaip ir dar bandai man kažką aiškint? Aš bent jau nebuvau užtiktas tokioj fainoj pozoj kaip tu. - nu ko gi ji čia šūkauja ant jo, jei ji taip ir toliau, tai ir pats jis tuoj pradės rėkt, juk ir šiaip jau pakelu tonu kalba - O taip, dabar laikym mane tuo blogiečiu. kuris suvilioja vargšes mergaites ir apie nieką kitą negalvoja, tik apie tai kaip įsitempt jas į lovą. Na jei galvoji, kad aš jai ką nors padariau, tai galiu padžiuginti, tikrai nieko nepadariau, mes tiesiog draugiškai pabuvom ir tiek. Galėsi paskui paklausti, juk jūs gero draugės, ar ne? - aišku čia į šitą klausimuką atsakymo jis visai nereikalavo, tkik šiaip čia - Oh, tai dabar ti vadinama draugais? Tada šaunu, džiaugiuosi, kad tu turi tokių gerų draugų. - sarkastiškai pasako, taip pabrėždamas paskutinius du žodelius. Na jei visa šitai vadinama draugais, tai.... - argi aš žinau dėl ko tu ant manęs pyksti. Geriau jau paklausk pati savęs, kodėl čia man kažkokius priekaištus reiški. Nes kaip išeina aš tau tik kažkoks pažįstamas. Nes į tavo draugų apibūdinimą tikrai nepapuolu. - nu, nes aiškiai matosi, koki pas ją draugai yra, jei su kiekvienu draugu taip, tai Matas net ką pasakyt jau nebeturėtų

-aš tavęs apskritai nekaltinu, tu čia užsišikai ant manęs, priekaištauji man ir kitaip reikšti neapykantą. tu lygiai taip pat nežinai kas buvo tarp manęs ir keneto. o beto kokia jau ta poza ten buvo? nuogą gal mane matei? sveikinu, tavo fantazija tikrai laki tuo atveju. -nuleidžia tą balso toną, nes vis tiek mato jis garsesnis yra, niekaip neperrėktų ei reikėtų.
-o tai kaip man kitaip galvoot, kai tu užuot paaiškinęs man viską, sėdi šikną suraukęs dėl savopamatyto vaizdelio, nors jis ieko nereiškia. - gūžteli petukais tampydama suknutę. išklauso kitus jo žodelius. - kam čia to sarkazmo? jau seniai aišku, kas aš tau esu irn kuo tu mane likai, tad gali čia nerodyt savo pasipiktinnimo, supratau jau. - kramto lūūpą, kad tik nepradėtų čia emocij gilesnių šiek tiek liet. - aš tau nereiškiu jokių priekaištų. bent jau nereiškiau ankščiau, kai tuo tarpu tu man aiškia parodei, kad nenori buūt su manim niekuo daugiau, kaip su pažįstamais. man turbūt nereikia tau primint, kaip enoriai tu su manim bendrauji, tai gal iš kart taip ir pasakyk, nevyniojęs visko į vatą : Čeryl, aš nenoriu būti tavo draugu.? - pažvelgia į jį taip tvirtai šnekėdama. jei jau jis apie ją taip galvoja, tai aiškiai čia kakas negerai yra.

- Tu pati pradėjai kalbą apie visa tai, tai gali čia nekaltint, kad aš ant tavęs užsišikau čia ar dar ką. Ir gerai, galbūt aš tiesiog net nenoriu žinoti kas tarp jūsų buvo. - susinervino iš vis vaikas, nu gi puola čia jį - brangute, gal jau su atmintim blogai, kad nieko neatsimeni? Man užteko ir to, kad jis buvo pusnuogis. - pasako, taip bandydamas bišktuką susitvardyt, kad nepradėtų čia ant jos rėkt, kaip ji pati va visai neseniai darė
- O kodėl aš tau turėčiau aiškintis, a? - paklausia, visiškai nesiruošdamas jai čia kažko aiškint, jam visiškai nusispjaut dabar ką ji apie jį galvos - Na, tai kas tu man esi? ir kuo gi aš tave laikau? Žinai, būtų visai įdomu išgirst tavo nuomonę - pasako, na kažkodėl jis nei kiek neabejoja, kad jos numonė tikriausiai jį gerokai nustebins - Oh tai dabar čia aš dar kažkaip tau parodžiau, kad nenoriu su tavim bendrauti ir iš vis nenoriu būti net papraščiausiu tavo draugu? Man labai įdomu kaip gi aš tai tau parodžiau? - kuo toliau, tuo labaiu jam pyktis viršų ima, net akutės patamsėjo ir beveik juodos pasidarė - aš su tavim nenoriai bendrauju? Aš? Po velnių, gal vieną kartą pripažink, kad pati kiekvieną kartą vos mums susitikus ieškai prie ko prisikabinti ir galiausiai viskas baigiasi tuo, kad mes susipykstam? Tu juk visada to ir sieki ar ne? Ar nepaprasčiau būtų tiesiog pasakyti, kad tu pati nenori nei kiek su manim bendrauti ir tiesiog baigti visą šitą draugystę? - paklausia nusukdamas nuo jos tas patamsėjusias akis - galėtum baigti kvailinti mane sakydama, koks aš tau geras draugas ir t.t. nors iš tiesų tu mielai daugiau niekuomet su manimi nesusitiktum. - jau ramiai pasako, net nepažvelgdamas į ją

-tik nereikia gerai? tu kaip visada iš pradžių supyksti, o tada pradedi kaltint mane. užteks gerai.- atsidūsta dar tyliau kalbėdama. turbūt persilaužė čerės emocijos, kad ji čia šitaip.
- aš neiau kodėl jis SAVO namuose vaikščiojo pusnuogis, man pačiai tai buvo šiokia tokia staigmena. - nuoširdžiai šnekėdama usigalvoja, kaip tarėsi lyg ir pas gaisrininką vaiuot, o ne pas nuogą čiūvą. nūū nbet tai dabar visai nesvarbu.
- taip, aišku, tu man apskritai, jei nenori gali nieko daugiau nesakyyt. - paavarto akutes, visai jau perkreiptu balsiuku kalbėdama.
- tu ir pats puikiai žiai ir nemannyk, kad nepastebiu to tavo paniekinančio žvilgsniuko.. ,,watch out, we've got a whore over there". - pamosikuoja delniukais badydama jo balsą pamėgdžiot.
-aš niekada neieškau prie ko prisikabint, tiesiog man įdomus tavo gyvenimas, kurio tu man niekaip nenori atskleisti. atleiksk, kad nenmoku bendrautti paviršutiniškai ir klausinėti visai nesvarbių klausimų, tiesiog, nieko negaliu padaryt, dėl to, kad tu man rūpi. - pavarto akutes šnekėdama nelygiu balsu. - aš nesiekiu, kad mes susipyktume, tiesiog tu ir pats ne toks jau ir šaltas esi. lygiai vienodai prisikabinėji prie manęs. - primena jam viską.
- jei nenorėčiau su tavimi bendrauti, tai patikėk, dabar tikrai čia nesėdėčiau ir nesiaiškinčiau su tavimi šitu suknisttai nesvarbių smulkmenų dėl kurių tu čia pyksti. - cakteli liežuviu žandukai net paraudo iš tos nevilties, kad su juo susišnekėt neišeis turbūt.
- taip aš neinau ar tu esi man geras draugas, nes abejoju ar pats to nori. - atsuuka veidelį į jį, gerai, šiek tiek lengviau atsidusdama, kad nereikia dar ir jo žvilgsnio atlaikyti.

- Gerai, taip aš dėl visko, visada kaltas. Šitai man jau aišku seniai, kad tu visada turi būt teisi, dėl nieko nekalta, visi turi tave garbint ir mylėt visiškai nesvarbu ar tu to nusipelnei ar ne. Iš mano pusės tikriausiai trūksta tik reveranso, nes jo tau dar niekad kaip ir nedariau. - pasako ramiu balsu, įsmeigęs savo bejausmį žvilgsnį kažkur tiesiai prieš save
- gerai, tai visiškai nesvarbu. - taip pat ramiai pasako, na juk jam nesvarbu kieno ten namai ir kaip kas, jis tiesiog vis tiek turi savo nuomonę apie visa tai. Nu juk dieve, pamąstykit logiškai, tik draugai taip nesielgia. Ir jei jie būtų ten tokie tik draugai, tai kam būtų reikėję paskui meluoti?
- Mes su Kriste tieisiog kepėm blynus. Patenkinta mano atsakymu? - pažvelgia į ją tuo pačiu šaltu žvilgsniu -Jei ne, tai jau ne mano problemos. - sumurma
- O ką tu nori žinoti? Kaip įsivėliau į nelegalų verslą? Kaip visatai prasidėjo ir kokių žmonių jau turiu saugitis, kadangi jie su mielu noru mane tiesiog nušautų? Ką tu nori iš manęs išgirsti apie mano gyvenimą? - na juk jis irgi negeležinių nervų, nors atrodytų jau buvo susitvardęs, bet jie vis dėlto gali vėl paimti viršų
-Tu nieko nesupranti. - tik papurto galvą, čia vėl nenorėdamas pradės tirados arba šiaip nenorėdamas imt aiškint jai viską kas ir kaip

nedaug trūko, kad girdėdama mato žodelius čerė būtų susiėmusn už krūtinės, nes širdelę ko tais labai jau skaudėt pradėjo.
-kodėl tu taip sakai? nori dar labiau mane pažeminti? prašau, juk tau tai visai nesudėtinga, kai šitaip nekenti manęs.- nurija ašaras ir toliau tvirtu balsu šnekair jos vilgsnis toli gražu nėra šaltas ir ejautrus, atvirkščiai tiesiog dega.
-bet an svarbu. - gūžteli petukais vis tiek įsitikinusi, kad pasielgė teisingai. logiškai pagalvojus ji iš tiesų buvo užpulta, tik, kadangi užpuolė ją ne nepažįstamasis, tai todėl per daug ir nesipriešino, nulisdama visa tai juokais.
-prie ko tu čia dabar tą kristelę veli,aš net esidomėjau ką judu ten veikėt. - papurttė galvelę antakiukus suraukusi, lyg bandydama atsikratytui jos galvelę spaudžiančių ir į pasaulį norinčių išlysti minčių.
- taip, matai, būtent tai ir noriu žinoti, kad galėčiau padėti, kad tau kas nors blogo neatsitiktų. kad būčiau šalia, kai reikės.- tyliai sušekėjo, nes būtent šie mato žodžiai ją sugluumio labiausiai, bet ji juos irgi atsidėjo, kad dabar nepraskystų, nes, kaip matė, matas visiškkai nenori jos peties šalia.
-visk aš puikiausiai suprantu. - atsidūsta trūkčioujančiu atodusiu, stengdamasi neapsiverkti. juk jei dabar praskystų, tai matas apskritainebenorėtų į tą išlepintą, princesę ir dar žliumbą žiūrėt.

- O argi ne taip ir yra, Čere? Nejau nepastebėjai? Tau viskas pateikiama ant lėkštutės. Kad ir ko užsinorėtum, visada tai gauni. Turi viską ko nori ir dar daugiau, bet kai kuriuos tau pateikiamus dalykus tiesiog nustumi šalin jų nematydama. - pasako visiškai rimtai, na juk ko ji dar gali norėt? - O tau viskas sudėtinga? Man anaiptol nėra viskas taip paprasta kaip tau atrodo. Ir aš nejaučiu tau neapykantos. - atsidūsta
- O man ne. Ir aš visiškai nenoriu girdėsi su kuo tu ir kur tu būni. Man tai nesvarbu. - pasako, nors žinoma, kad jam svarbu, tačiau to tikriausiai taip ir nepasakys
- Tu visai neseniai aiškinai koks aš blogai ir tau buvo įdomu ką mes veikėm. Taigi atsakiau. - atsainiai gūžteli pečiais, nu gi dieve iš pradžių klausia, paskui dar puola, kad jis čia ją kiša. Gerai, jei ji taip nori, daugiau neminės jos vardo
- Man nereikia tavo pagalbos. Man nereikia, kad tu būtu šalia. Juk ir taip turi kuo rūpintis. Galėsi būti šalia, to savo draugo, o man tavo pagalbos nereikia. - atšiauriai pasako, na nes jam neliko nieko kito, tik kaip užsidėt tą šaltą kaukę ir visiškai nerodyt savo jausmų. jei taip trūkčiojamai atsidūsus pažvelgia į ją, melsdamasis, kad ji čia nepravirktų. Na nes juk pats sau neatleistų jei ją pravirkdytų, o be to norėtų paguosti ir pasakyti, kad viskas bus gerai.

-aš visada viską gaunu todėl, kad to siekiu, o ne todėl, kad kažkas atneša man ant lėksštutės. ir apskritai esuprantu apie ką tu čia šneki, sakydamas, kad viską gaunu. - jau normaliai šneka, nes, kaip minėjau, čerė yra ant ribos tarp visiško savęs pažeminimo, tad reikia laikytis.
-aš matau, kaip tu tos neapykantos man nejauti. - burbteli, dar visai patenkinta, kad jis apskrtitai su vyšia šneka.
- jei nenorėtum to girdėt ir į tai nereaguotum, mes dabar ir čia šio pokalbio neturėtume. viskas, kaip visada prasideda nuo smulkmenos ir pereina prie globalinių problemų. - suspaudusi lūputes pasauko sunkiai nurydama seiles.
- atleisk, kad šokinėju per savo mintis ir priverčiu tave čia dar labiau ant manęs supykt. - pavarto akutes visai net nesureikšmindama tos savo draugutės. ji gi visai čia ne prie ko. išgirdusi tolimesnius mato žodelius viską tik nutyli, ne dėl to, kad neturėtų ką pasakyt, o dėl to, kad net jei ir prasižiotų, nesugebėtų pasakyt ė žodžio dėl ašarų gniaužiamų jos viduje. nusuka galvelę į kitą šoną nei jis ir nusišluoščiusi vieną išdaviką žiūri į pilką akmenuką, dar nežymiai papurtydama plaukus, kad šie labiau pridengtų jos silpnumo akimirką. kaip jai buuvo skaudu matyti matą tokį ledinį ir bejausm, lyg jų niekas nesietų. iš tiesų jų niekas ir nesieja, tik gražūs prisimiimai. vėl atsidūsta, tik šį kart labai tyliai, kad neduok dieve draugutis neišgirstų.

- Taip aš tau visiškai nejaučiu kažkokios neapykantos, taigi gali čia neišsigalvot. - atsidūsta, na juk rimtai čia, o ji prisigalvoja dar vvisokių nesąmonių
- Ar nepastebėjai, kad bet kokiu atveju galiausiai aš vis tiek lieku kaltas? Tai aš blogai reaguoju, tai vėl kas nors. O kąą jei aš kitaip tiesiog negaliu? - pažvelgia į ją, na juk jis kitaip negali, tieisiog nesugeba. Juk jam irgi nėra viskas taip paprasta kaip Čerei atrodo.
- Prašau... tik neverk. - užsikerta truputuką į ją žiūrėdamas. Na juk sunku jam ir taip, o dar ir visa šitai. Žinoma, jis supranta, kad dabar gal ir įskaudino Čerę ankstesniais savo žodžiais, bet dabar vis dar nesiruošia dėl jų atsiprašyti arba jų atsiimti. Na jis jau toks ra, o ir valdo jį dabar nekoki jausmai

Dar kurį laiką patyli, o tada sukaupusi visas jėgas čerė vėl pasiruošia kalbėti.
-kodėl tau nors kartą su manim atvirai nepasišnekėjus?- tyliai šneka juo visiškai netikėdama.-matai, tu visada lieki kaltas, nes pats taip susigalvoji. Aš tavęs nekaltinu nei dabar,nei kada nors anksčiau. -vėl trūkčiojančiai įkvepia neliesdama savo veido ir leisdama ašaroms pačiom nuriedėti.
-aš neverkiu. Ir apskritai kas tau darbo?- bando piktai pasakyt, nes gi girdėjo, kaip vargšo balselis užlūžo, o juk jam ir taip sunku dabar.. Susikelia čerė kojas ant suoliuko, prie savęs pritraukia ir padeda galvelę ant keliukų, nes ko tai labai jau sunki ji pasidarė. Žiūri į kraščiuką tarp žolytės ir kelio, bando kažką įmatyt, nors nieko nemato. Dabar akutėse tik visokiausi žodeliai ir mato veidas matos.

- Tu net pati nepastebi, tačiau aš vis tiek visą laiką lieku kaltas. Tu net nepastebi, kai taip pati pasakai. - atsidūsta, nes juk taip ir yra, juk visai neseniai ji kalbėjo, kad jei ji s nebūtų taip reagavęs, tai nebūtų čia viso šito kivirčo.
- aš tiesiog nenoriu, kad lietum ašaras dėl mano kaltės. - sumurma, nors aišku žino, kad pats čia kaltas, juk pats ją ir pravirkdė.

-aš nekaltinu tavęs. Pati esu kalta lygiai tiek, kiek esi tu, nes mes tiesiog per daug principingi ir nesugebame vienas kitam nusileisti.- paaiškina čerė matui savo įsotikinimus or giliai įkvėpusi išsitiesia, nusivalo visą veidelį ir plaukučius pasitaiso.
-juk sakiau, aš neverkiu. Ir tu tikrai dėl mano silpnumo nesi kaltas, gali būt ramus.- žiūri priešais save, kojytes vėl ant žemės nuleidžia.