Suoliukai

- kodėl tu tokia užsispyrusi ir tiesiog nenori pripažinti, kad aš tave pravirkdžiau. Tai aš turėčiau gailėtis tokio savo poelgio, nors ir šiaip juo nei kiek nesididžiuoju ir nesidžiaugiu. - atsidūsta, nu gi šaip tai jis visai to nenorėjo

-nes tu manęs nepravirkdei. Aš pati esu silpniuolė gadinanti tau gyvenimą. Kodėl tau to nepripažinus?- atsisuka į jį ir liūdnu žvilgsniu stebi jo akutes.
-tau nėra reikalo rūpintis mano pačios problemomis.- dar prideda, nes tikrai čerė yra įsitikinusi, kad visai nesugeba susivaldyti kai to reikia.

- ei, nereikia taip savęs nuvertinti. - sumurma rankute suimdamas už jos smakro - Tu nesi silpna. Tu kaip tik esi labai stipri ir nereikia įteiginėt man, jog esi silpna, nes aš žinau, kad tokia nesi. - tačiau jei aš prie viso to prisidėjau, argi tai nėra ir mano problema. Bet jeigu nenori, kad aš rūpinčiausi, tiesiog pasakyk ir aš daugiau niekuomet tuo nesirūpinsiu. Ar tu to nori? - paklausia piūrėdamas į ją, nu jeigu ji nenori, tai koks reikalas ten ja rūpintis, jei vis tiek ji to nenorės

Čerė tylėdama klausos mato žodžių, akutės vėl sušlampa ir ji negalėdama pasakyti nei žodžio apsikabina jį stipriai taip, priglausdama beveik visą savo kūnelį prie jo.
-matai, aš.... Aš labai tave myliu..- nors jos balsas ir užsikirtinėjo, tačiau šiuos žodžius čerė sakė labai tvirtai ir nuoširdžiai ir akimirką jai pasirodė, kad myli ji jį labiau, nei tikėjosi.

apkbina ją taip pat, gan stipriai, tačiau kartu per daug nesuspausdamas. kiek vėliau pasisodina ant kelių kaip mažą vaiką, kad patogiau būtų.
- Žinau, Čere, žinau. - sumurma jai į plaukus kartu pirštai glostydamas juos. Na juk žino, kad ji jį myli kaip draugė, juk per tiek laiko atsirado šioks toks ryšys - Juk žinai, kad aš tave irgi myliu. - atsidūsta, nu gi nuoširdžiai jis čia, gi tikrai jis ją mylėjo. Galbūt kiek kitaip nei Čerė, galbūt kiek stipriau, tačiau tai nieko nekeitė

Atremia galvelę į mato krūtinę nei kiek nesipriešindama vietos, kurioje ji sėdėjo, pasikeitimui.- išgirdusi jo žodelius ir dar kiek patylėjusi, pakelia galvelę ir įdėmiai įsispokso į jo akutes, o tada jas nuleidusi ir giliau įkvėpusi pasiruošė prisipažinimui.
-matai.. Man regis myliu tave labiau, nei įsivaizduoji.- negarsiai pasako ir tyli daugiau nieko nesako. Iš tiesų čerė net nežino kaip elgtis tokiomis situacijomis, juk paprastai berniukai jai meilę išsako.

- iš kur tu gali žinoti, ką aš įsivaizduoju. - tyliai nusijuokia - Jei rimtai, tai ką turi omenyje? - paklausia pažvelgdamas į ją, nu gi šiaip tai jam tie žodeliai "man regis" bištukutuką užkliuvo, nes atrodytų, kad net pati Čerė nežinotų kaip ir ką ji myli

Ir pati sukikena, pripažindama, kad tai tikrai nuskambėjo linksmai. Tačiau šypsenėlė greit sumažėja iki tokios lyg ir drovios.
-na, tu supranti, kai mergina myli vaikiną...- tyliai kalbėdama čerė vis linko prie mato veidelio ir sustojo likus tik porai centimetrų. Apsilaižo lūputes žvelgdama į jo. Žinot kaip yra: vienas turi nueit devyniasdešimt procentų, o likusius turi palikti partneriui, jei pastarasis bučiuotis nenorėtų.

- Mhm... - taip pat tyliai sumurma stebėdamas jos artėjantį veiduką, o paskui pats lengvai įveikia tuos kelis likusius centimetrus ir gan švelniai bei lengvai priglusdamas prie jos lūpų. Kažkodėl Matas dar nebuvo pilnai tikras tuo, kad ji atsakys į visa tai, bet kad jau padaryta, tas, vis tiek žino, kad vėliau nei kiek to nesigailės

Iš pradžių čerė nedrąsiai, bet labai švelniai ir lengvai bučiavo mato lūpytes, nes tikrai, pati nebuvo tuo tikra, tačiau po kelių akimirkų jos bučinys tvirtėjo ir mergaitė vis labiau spaudėsi prie jo. Bučiavo reikliai ir aistringai besimėgaudama kiekvienu mato prisilietimu, o jos kūneelis švelniai virpėjo nuo skrajojančių drugeliū pilve.

Pajutęs jos atsaką pats pradeda bučiuoti stipriau, nei aistringiau nei pirmai norįdamas pasimėgauti, bei įsiminti skonį ir judesius. Skonis buvo sodrus, primenantis vėsų sipną vyną, o judesiai gan sklandūs. Bučiuodamas prisitraukia ją šiek tiek arčiau viena ranka apsivydamas jos liemenį ir taip, galima sakyti, priglausdamas arčiau savęs

Jei čerė nebūtų viešumoje, turbūt viskas eitų kiek rimtesne linkme, tačiau dabar, ji norėjo tiesiog susipažinti su ta meto dalimi, kurio būtent ir nepažinojo. Atitraukusi lūputes nuo mato priglaudė savo kaktą prie jo ir giliai alsavo lūpytėse išrietusi švelnią šypsenytę.

Jei Čerė norėjo susipažinti su ta Mato dalimi, kurios ji nepažinojo, tada jai dar daug liko, kadangi mažai ji pačio Meto pažinojo. Jei atsitraukus pačio lūpas išriečia šypsena.
- Na, tai koks mano nuosprendis? Perėjau tą bučiavimosi išbandymą? - paklausia, nu kažin ar čia koks nors išbandymas buvo, bet gi reikia jam ką nors pasakyt

Na čerė mano, kad jau visai neblogai tą matą pažįsta, bet jei jis sako kitaip, tai tebunie. Patraukia savo veidelį nuo jo plačiai išsišiepdama.
-na, nežinaau..-apsimeta labai jau galvojanti, nors visi tą atsakymą ir taip žino.čerė delniuku suėmusi mato veidelį dar kartelį jį pabučiuoja ir vėl atsitraukusi šypsos.
-taip, perėjai.- linkteli pakreipdama galvelę į šoną.
-o aš? Labai prastai bučiuojuos?- sumirksi akutėm bandydama palaikyti pokalbį.

- Naa... - nutęsia tarsi irgi labai apmąstydamas kokį atsakymą duoti į jos klausimą. Trumpam akimis nuslysta tomis jos gundančiomis lūpomis, o paskui vėl sugrįžęs prie jo akių šypteli - Na manau, daug praktikos daro savo. bučiuojiesi gan neblogai. Sakyčiau netgi visai gerai. - žinoma, reikia jam truputuką ją paerzint, gi mėgsta jis erzint

-praktikos sakai.. Tu, kaip pastebėjau irgi ne ką mažiau tos praktikos turi savo kišenėje.- paglosto jo petuką šiek tiek papūsdama lūputes, kuriose dar ir šypsena nepaslėpta. Apsilaižiusi jas galiausiai susivokia, kad turbūt per jos storą subinę matas kojų nebejaučia, tik tyli nabagas. Nulipa nuo jo ir šalia atsisėdusi atsisuka visu liemeniu į jį.
-tai ką? Taika?- ištiesia jam savo delniuką spindėdama akutėmis.

Jai prakalbus apie jo praktiką tik pavarto akutes susilaikydamas nuo komentarų
- Naa... - nutęsia savrstydamas taip ir pažvelgdamas į jos rankutę - Tarkim, kad taika. - likteli suimdamas jos ranką irvos juntamai ją spustelėdamas - Tu visą laiką bandysi taip spręsti ginčus ar čia tik toks išskirtinis atvejis? - pasidomi paleidęs jos ranką

Stebi jo veidelį, nesuprasdama ar jis čia džiaugias, ar liūdi dėl tokių čerės jausmų proveržio.
-priklausomai nuo to su kuo tuos ginčus turėsiu.- gūžteli petukais susikeldama vėl koją ant kojos. Apsidairo aplink ir pastebi, kad jau ir žmonių nedaug ir aptemo keiistai taip. Pati sau tyliai susijuokdama vėl į matą atsuka veidelį su žvilgančiom akutėm ir švelnia šypsena. Nelabai išeina jai čia šnekėt, vis dar emocijos užokupavusios mergaitės kūną.

- Tai su kuo tuos ginčus spresi taip? - kilsteli antakiuką, nu gi susidomėjo su kuo ji čia praktikuojasi tuos ginčus taip spręst. Patts apsižvalgo aplinkui - Jau gan vėlu. - tyliai pasako pažvelgdamas į ją, į tas žvilgančias akutes ir švelnią šypeną, pats nesusilaiko nešyptelėjęs. Tik kažkaip keistai jam čia truputuką lyg niekur nieko toliau sėdėt

-su tavim, žinoma.- pasako tai, kaip savaime suprantamą dalyką ir vėl nusuka savo akutes, tik šį kart į knygą, kurios neilgai trukus gali ir neįžiūrėti. Susideda ją į tašę, paglosto savo rankutes.- aha.. Tamsu.- pritaria matui. Čerei irgi kažkaip keista taip būt čia su matu, nejauku truputį. Pirmą kart gyvenime čerė jaučias nejaukiai būdama su vaikinu. Ir dar ne bet kokiu, o matu.

- Hmm.. manau, tau jau pats laikas traukti namo. Juk žinai, greitai sutems ir t.t - kalba kažką, kad tik kalbėtų, nes kitaip tai iš vis tikriausiai nieko nepasakytų

-aš tamsos nebijau, bet jei tai yra ko tu nori..- pakyla nuo suoliuko, atsistoja priešais jį. -viso, matthew.- delniuką padėjusi ant jo skruosto pabučiuoja jo skruostą ir nusišypsojusi nusisuka nuo jo ir neskubėdama eina takučiu, automobilio link.

- Aš ne.. - net nespėja pasakyt, o paskui atsistojęs šiek tiek sudvejoja, ar pasivyti ją ar nueiti savais keliais. Po keletos akimirkų pasuką galvą link tos pusės kur nuėjo Čer ir nueina linkt ten