VIRTUVĖ

[...]

atkeliauja čionais taip apsidairydama aplink, ar viskas vietoj jos virtuvėj. aišku turbūt nieks daugiau, apart kristėsnė nedrįsta žengt į šią šventovę, mat po mamos mirties, turbūt kirstę viena visiems valgyt gamia, kai jie čia bent susirenka., padūsavus truputuką, prisiminus senus gerus laikus su visa šeima atsirėmia į spintutę nugara ir laukia kol ateis matas.

Vos įėjęs pro duris greitosiomis apžvelgia viską, o paskui akutėmis sustoja ties Kristele
- Čia tavo valdos, ar ne? - kilsteli antakį, menkai šyptelėdamas, na juk matosi, kad Kristė virtuvėj kaip kokia valdovė - Nenori būt kokia nors virtuvės šefe? Nes jaučiu skaniai gamini. - šypteli

šypteli taip menkai.- turbūt mano, nieko čia apart savęsdar nemačiau.- gūžteli petukais, turbū kristės šeima viena iš tokių kurios mielia kur nors restorane po vieną pavalgys ir toliau gyvens laimingai.- nee, nesu aš jau tokia pasinešus, kad galėčiau visą gyvenimą prie puodų išbūt.- gūžteli petukais jau traukdama visokius ingrediants iš spintučių.- ateik čia.- mosteli galvele, kad matas arčiau prieitų.- pirma reik nusiplaut rankeles.- pasako taip kai tikra mokytoja ir pati pakiša ankeles po bėgančiu vandenėliu.

- Na, dbaar jau aš čia pabūsiu buvęs. - paliksi galvele prieidamas arčiau jos. kai ji jam kaip totaliam vaikui pradeda pasakot, kad reikia rankutes nusiplaut, matas tik tyliai nusijuokia ir pasiraitojęs rankoves pakiša rankutes po vandeniu. Nu vat kaip koks velniukas viduj liepia aptaškyt Kristę, nu bet aišku gi jis geras vaikas, reikia gražiai elgtis, nes paskui tai nieko jo neišmokins Kristė

- turbūt pirmas ir paakutinis.- vyypteli taip fainai, mat šiai ir pati megrelė retai sau valgyt gamina, visgi renkas rastoranus dažniau. taip tik pamačius neaiškius velniukus mato akutėse greit patraukia rankeles ir nusišluosto jas paduodama rankšluostį berneliui, nu jau aptaškyta būt tikrai nenori.- vaa, nusišluostyk ir imk bliūdą.- ištraukus iš spintutės bliudą ištiesia ir jį matui. dabar jau dirbs vaikis, nieko nebus.

užsuka vandenį, kad ten be reikalo nebėgtų nusišluosto rankutes tuo rankšluosčiu kurį š Kristęs gavo, padeda jį paskui ant spintelės.
- Dieve, kokia tu mažiukė.. - tyliai pastebi kai ta traukia tą bliūdą iš spintelės, nu gi Matas šiaip už ją gerokaai aukštesnis, tai gal jam čia u- tai atrodo, ji tokia mažiukė. Paima tą bliūdą iš jos, padeda ant stalo - Na ir kas toliau? - pažvelgia į ją, nu gi ką jis žino, ką jam į tą bliūdą dėt

- čia tu peraugęs.- papūtus lūpikes nužvelgia tą, kuris čia ją tokia maža išvadino, bet jau kristė gali ant aukštų kablų vaikščiot ir neatrodo kaip peraugus pabaisa. vat kaip. - taaip, toliau dėk kiaušinį, cukrų ir viską sumaišyk labai gerai.- užšokus atsisėda ant spintutės. dabar tik stebėtoja bus. neebet kas nors ten baisiai neišeitų ir jai trūktų kantrybė tada jau turbūt pati viską padarytų pamiršus kad čia mokyt susirinko.

- tik nereikia, aš normalus, tik tu čia mažiukė. - nusijuokia, nu bet aišku, nėra blogai, kad ji mažiukė jis gi nieko nesako - ai, tai tu čia tik sėdėsi? - kilsteli antakiuką nusijuokdamas, bet vis tiek tą kiaušinį į tą bliūdą įmušdamas - Kiek cukraus dėt? - pasiėmęs šaukštą paklausia, nu gi kaip jis kitaip pamatuos tą cukrų

- taai tau ir atrodo, kad aš maža, toodėl, kad tu peraugęs. - paaiškina taip viską kaip durnas protingam aiškiai įsitikinus, kad būt mažai blogai, bando visaip save guost mergaitė. - taaip. gi tu čia mokinies, ne aš.- gūžteli petukais taip dailiai besišypsodama ir tabaluodama kojytėm. vaa kaip gerai čia tos pamokos metui, mat jaip tik kristeliukas išalkt spėjo. - kokius du šaukštus pradžiai, vėliau paraugaut galėsi.- gūžteli petukais paimdama iš meto tą šaukštą ir pati įdeda culraus, negali mat mergaitė be darbo sėdėt, reik ką nors paveeikt.- aarbatos norėsi?- apsidairius aplink save dar arbatinį pamato, va dar ir arbatos išvirt galės, kol metas išleps valgyt.

- Visai aš neperaugęs. - papurto galvelę, pradėdamas ten viską maišyt, nu gi kaip ir liepė - O paskui ką dėt? - pasiteirauja, tikriausiai iš šono tai kaip koks per daug smalsus vaikas atrodytų, bet juk jam tai galima paklaust, iš kur jis paskui žinos ką dėt - Jei skanios padarysi, tai norėsiu. - šypteli, nu gi kur jau jis nenorės

- tada aš visai nemaža.- iškiša jam liežuvį pasimaivydama, matyt labai jau nenori būt maža mergaitė.- paaskui pilk pieną ir dėk miltus taip, kad neelabai tiršta košė gautųs. nuu kad kaip koks koncencuotas peinas.- paaiškina viską ir nušokus nuo spintutės puola gamit arbatos.- o kokia tau skaani? Juoda, žalia ar vaisinė?- kilsteli antakiuką besikuisdama po begales arbatos dėžučių. pati renkas kokios norėtų, noors šiaip, kad ir kiek rinktųsi visada geria tokią pačią, mat turbūt turi priklausokybę.

- Tu maža. Bet tai nėra blogai. - šypteli ten dėdamas viską kaip ji sakė ir maišydamas - Man kokios... vaisinės. - linkteli šiek tiek pamąstęs - O tu tikriausiai kokios žalios gersi, ar ne? - kilsteli antakiuką trumpam žvilgtelėdamas į ją, o paskui vėl imdamas ten viską maišyt, kaip priklauso, nu gi geras mokinys nori pasirodyt - Nu va, gal gerai. paragauk. - pakabina pirštu biškutuką ir prikiša prie jos, nu gi ką jis ten žino koks skonis turi būt

- nuu man or taip sunku tokiai mažučiukei gyvent, o tu dar ant nuoskaudų lipi.- padūsauja, lyg ten jai labai sunku būt tokiai, gii išgyvena tik stipriausi, o jaai tu toks mažas sunku būt stipriu. Žodžiuku, visa čia filosofija yra.- ok, vaisinės tai vaisinės. - išsitraukus du puodukus į vieną įneta vaisinės pokelį, o į kitą juodos.- neea, nekenčiu žalios arbatos.- pasipurto net pagalvojus apie tai, jaau iš bėdos gal ur išgertų puodelį beet šiaip...- kiue rau cukraus?- paklausia sdar, sau jau jraudama vos ne trečią šaukštelį. turbūt be juodos stiprios arbatos su daug cukeaus kristulė neišgyventų nė dienelės. Žiūri kaip ten matas viską maišo laukdama kol vanduo užvirs. galiausiai sulaukys tešluoto pirščiuko nulaišo jį pakraipydama lūpytes. - labai gerai.- suploja delniukais ir dar iš spintutės išsitraukus įbėria vanilinio cukraus. viską pamaišius pati pakabina su pirščiuku.- pataagauk ir tu, kad žinotum, kaip tu būt.- prikiša tešluotą pirščiuką prie meto ir taip visai netyčia užkabina jo nosiuką.- uii, my bad.- gūžteli petukais sukikendama į švarių delniuką ir žiūredama į tešluotą meto nosiuką.

- nu taigi gerai, merginos ir neturi būt labai aukštos. - šypteli anai, gi kaip jau sakė, tai nėra blogai čia jai mažiukei būt - ačiū dievui, nes aš irgi jos nepernešu. Ir nesuprantu, kodėl dabar visi ant jos taip pasinešę ir ją geria, bet man tai ji neskani. - atsidūsta, nu gi pabandė kažkada jis jos gert, tai po to laiko jau net pažiūrėt į jos pusę nenori - Man be cukraus. - linkteli, nu gi Matas jau kiek laiko kavą ir arbatą be cukraus geria ir jam taip gerai - oh, tu.. aš žinau, kad tu specialiai - primerkia savo akutes, nu gi šiaip tai dar galėtų džiaugtis, kad kokių miltų į plaukus neprimėtė. pats pakabina abiejų rankų pirštais tos tešlos truputuką, kad blynam liktų ir išteplioja jos nosiuką, bei vieną skruostuką - Nu va, dabar galim sakyt mes atsiskaitę. - linkteli visas kaip saulytė spindėdamas, nu gi gražiai ana atrodo visa ištepliota - Įsivaizduok, kad čia kaukė - palinksi dar nusijuokdamas

- taai ko tada kiimbi?- pasirauko taip ale nepatenkinta, matyt ūgis kristutei tabu, negali ji čia girtis, kad didutė užaugo valgydama daug košės. ech, matyt per mažai jos ten valgė.- va va, aš irgi nesuprantu. kažkada bandžiau sėdėt ant žalios arbatos dietos. supykino taip, kad savaitę į arbatą žiūrėt.- palinksi galvele taip lyg labai rimtą istoriją pasakotų.- viiisai be cukraaus? nė kruopelyytės?- išsižioja taip akivaizdžiai nustebdama, kaip galima arbatą be cukraus gert.- nuu kaip sau nori...- nutęsia taio dar îtariai į metą pažiūrėdama, lyg ją gasdintų tokie žmonės.- na jau neee, tikrai ne specialiai.- papurto galvelę taip rimtai kalbėdama ir aišku nesusilaikius išsišiepia, bet ik tol kol metas taip nedovanotinai pasilegee.- kąąą tuuuu padareeeei!- sušunka tokia lyg čoa vos ne mirties bausmę kristeliuikui būtų pasirašęs. pačiupus bliūdą su visa tešla įmerkia delniuką ir deda tokią lapcę ant mato žanduko. greip apsisukus nuskuodžia į kitą vkrtuvės galą su visa tešla, kad neduok die dar kaip nors kos neišteptų.- vsio, dabar atsiskaitę, laikas kept blynus.- iškėlus pirščiuką į dangų sučiulba, gi išsiteplios jie taip visą tešlą ir pamoka šuniui ant uodegos nuplauks.

- argi aš kimbu? - kislteli antakį nusijuokdamas - gerai, daugiau neminėsiu nieko susijusio su ūgiu - nusijuokia - Tu dar dietos laikasi? Taigi perlūši pusiau, saulyt. - nusijuokia taip ją dar nužvelgdamas, nu gi ir taip liekna kaip nedrė tai kur ji dar čia kūdinsis - nu šiaip tai be cukraus aš geriu, bet jei jau labai tau baisiai atrodo, tai gali įdėt kažkien. - nusijuokia, nu gi jei paskui visą laiką kol arbatą gers ji taip į jį šnairuos kaip dabar, tai jau geriau tegu įdeda - Ne, ne, nespecialiai. O aš dar galvojau, kad tu gera. Pasirodo aš buvau visiškai teisus, tu tikras mažas velniukas. - nusijuokia, o pamatęs jos reakciją tik dar plačiau išsišipia, bet tuoj visi juokai dingsta, kai , jį patį išteplioja taip gerokai ri dar bliūdą atima - ei, kur teb pabėgai? - nusijuokia eidamas linkt jos - gerai, viskas, eisim blynus kept, atiduok bliūdą. - nusijuokia ir priėjęs atima iš jos tą bliūdą, o paskui paėmęs tos tešlos išteplioja jos dar kitą skruostuką - Va dabar tai atsiskaitę. Ir dabar eisim kept blynų. Ar gerai? - paklausia iškeldamas tą blūdą, kad vėl iš jo neatimtų ir neištepliotų. Nu gi jis aukštesnis, tai nepasieks ji to bliūdo, bent tai gerai

-taip. kimbi. - pasako taip labai labai rimtai, nors nelabai kristei aišku, kas ten per sąvokas tas kimbimas, bet tebūnie, jei jau pradėjo savo įrodynėt tai nebaigs dabar. - nesilaikau aš jokios dietos. tik cekava buvo pabandyt, kiek laiko išverčiau. - gūžteli petukais besišypsodama kai saulelė, aiškiai matos, kad valios pas mergaitę nė lašelio. - neee, nedėsiu, kūdinkis toliau gerdamas arbatą be cukraus. - prisimerkus taip žiūri į jį tokia nepatenkita. nu ir k daryt kristeliui, jei ji nesugeba kitokios arbatos gert, reik ten kad nors pem procentų viso gėralų būtų cukrus. - tuu mane išprovokavaai! aš nekaalta. - dar paskao taip, lyg čia visi aplink ją kalti būtų, o kristė gerutė kokių reta. pamirksi dar akutėm, taip ebesusigaudydama kas vyksta, tik žiūri, kaip visa ištepliota ir dar be bliūdo liko. - fine. einam kept blynų. - išrečia tokiąn suktą šypsenėlę, aiškiai vėl kažką sugalvojo, tik tylės dabar, kol sulauks tinkamo meto veikt. lėtai prieina priespintutės, išsitraukia širdutės formos blynų keptuvę. - ateik čia toliau mokintis. - mosteli rankele, eduok dieve praleis mketas bent vieną kristės mokslo žingsnnelį, gi tada nieko nemokės ir negalės iškept blynų savo panai.

- Nekimbu aš. - nu gi būtina paprieštaraut, gi negali jau kitaip tikriausiai - Nu ir kaip sekėsi? Supratai, kad visai kantrybės neturi? - kilsteli antakiuką šyptelėdamas - Aš visai nesikūdinu, saulytuk. Man tai visiškai nereikia, aš tiesiog jau įpratau gert arbatą be cukraus. - atsainiai gūžteli petukais - Taip, taip, dabar dar mane į teismą paduok, kad aš tave išprovakavau ir t.t. - pavarto akutes nusijuokdamas, juk nei provokavo jis nei ką, ji pirma čia pradėjo jį su ta tešla tepliot. - Kad ir ką sugalvojai, net nebandyk to daryti. - prisimerkęs stebi ją, nu gi mato kaip ji ten suktai išsišiepia, gi jau žino, kad kažką sugalvojo. jei liepus toliau eit mokintis, šiek tiek pastovi toj pačioj vietoj, galvodamas, ką gi ji čia jau sugalvojo, bet tada tik atsidūsta ir priėjęs arčiau, padeda tą bliūdą, kuriam tešlos mažai jau beliko, ant stalo - na, tai prašau, aiškinkit ką toliau daryt, panele mokytoja. - šypteli, nu gi gal rimtai čia blynus vis dėlto kokius iškept sugebės ir kristelė daugiau neteplios jo

- kimbi. - dar tarsteli, neduok die matas pagalvos kad kristelė nusileido. ne ne.- naa taip, beet kam man tų dietų, graži ir stora būsiu, nusipirksiu namą, daaug kačių ir gyvensiu laimingai.- spindi toliau kai saulytė jau savo ateitį suplanavus. gaila tik kad ta ateitis nelabai jau ir įdomi kam nors.- neeįmanoma įpraast gert arbatą be cuukraus, jaau išbadžiau ir tai.- palinksi gavele, toks jausmas kad kristė daugiau nieko neveikia tik tikrina savo kantrybę ir planuoja ateitį.- neee į teismą nepaaduosiu, het kad išprovokavai tai šimtu procentu galiu pasakyt.- palinksi galvele tokia žtikrinta viskuo, ot gerai kristutei gyvent kai viską taip gerai žino, net fainai klausyt.- neee, nieko aš neesugalvoojau.- numoj la rankele tolia besišypsodama kai velniukas, jau regzdama neaiškius planus.- dabar prašau paimti tešlą ir truputį įpilt čia.- pasiėmus tą bliudą įpila truputuką tešlos į keptuvės vidurį ir uždaro parodydama matui kaip reik daryt.- kai paruduos šitas ištrauk ir dėk kitus.- sukomanduoja savo mokinuj o pati užpylus arabtą nustraksi iki šaldituvo ir ištraukia mėlynių ir braškių uogienes bei plaktą grietinėlę, pastato viską ant spintutės bei susitadus dvi lėkštutes padeda jas ten šalia. taip viską suruošus vėl užšoka ant spintutės ir atsisėdus laukia kol matas iškeps blynus, o pati gramdo pridžiūvusią tešlą nuo žanduko.

- Net ne. - papurto galvą, nu gi nenusileis jis - per kurią vietą tu stora, a? - nepatenkintas, kad ji taip šneka paklausia - Bet tai kodėl kačių, o ne kokių šunų? Arba žiurkėnų? - kilsteli antakiuką nusijuokdamas, nu su daug žiurkėnų tai žiauriai atrodytų kaip kokia ragana - įmanoma, įmanoma, taigi aš jau pripratau, tai vadinasi įmanoma. - palinksi galvele, nu gi jau jei jis įprato, tai tikrai įmanoma - Aha, nieko. Žinok aš visiškai netikiu. - pažiūri dar kartuką į ją taip įtariai, nu gi ką jis žino, ką ji ten sumanius. nu bet taip ir nežinodamas ką ji ten sugalvojo pradeda kept blynus, aišku, pirmą kaip visada prisvilino, nu bet nieko, kepa ten kitus visas ištepliotas ta tešla, nu tikriausiai neblogai atrodė

- neet taip. - maivos toliau laiminga, gi pati irgi nenusileis niekada niekada. naa nebent tada kai atsibos. - buvau stora. ir būsiu kai vėl prisivalgysiu ko nors arba pasensiu. - gūžteli petukais, tokia tikrai nesavikritiška mergelė. ne ne. - nees katės baisiai mielos. tookios fainučiukės. joks šuo ar juolabiau žiūrėknas jų nepakeistų, get it? - kilstteli antakiuką tokia visa mandra. myyyli ktristutė katinėlius turbūt labiau už save, nors dar nnei vieno neturi, bet šiita meilė tikrai tikra. - tuu nepripratai, tu tik visiems sakai kad pripratai, galiu lažintis, kad kai vienas namie būni, tai prisikrauni tiek cukraus, kad net širdelė apsala. - va kaip fainai sušneka. taaigi kai kristė bandė taip daryt, tai lygiai taip ir baigėsi, tad nebeapgaudinėja ne savęs ei kitų mergelė. - nenori netikėk, tavo reiakalas. - pagūžčioja petukais, nuu gi neprivers ji mato tikėt kuo jis nenori tikėt. juolab, kad visai protingai ten bernelis daro ja nepasitikėdmas per daug. pati kristelė negali kontroliuot kas jai gali užeit. žiūri kaip jis ten kepa, taip atlaidžiai į tą sudegusį blyną pažiūri, nu gi visiems reikia bet ką nors pridegint. ypač pirmą kartą kepant.

net ne. Ir nesimaivyk visai čia. - nusijuokia, nu gi nenusileis jis irgi net jei reiks čia dieną naktį ginčytis, nors šiaip tai jau beveik pamiršo dėl ko jie ten ginčijasi - Padovanosiu tada kada nors tau mažiuką katinuką. Tokį kaip ir tu. - nusijuokia , nu gi jei jai taip patinka katinai, tai kodėl gi ne? Gi pradžiugintų žmogų - Nu gi aš rimtai, Kriste. Arbatą ir kavą be cukraus aš geriu. - palinksi, nu gi rimtai visai čia jis. Žinoma kai kur nors kitur būna to cukraus tai neatsisako, tik, kad arbatą ir kavą be cukrelio geria - nejau tu taip tą cukrų mėgsti? Tai gal ir katiną cukrum pavadinsi? - nusijuokia, nu gi senutės tai dažnai pavadina katinus tokiu vardu - Nu ir netikėsiu. - šypteli, nu gi žino, kad šita kažką rezga. nu va iškepa visus tuos blynus, taigi nedaug ten tos tešlos buvo likę, pusė jos, dar ant jo skruosto ir nosies - Baigta! - iškilmingai paskelbia dar pamojuodamas ta mentele kurią rankoj turėjo

-taaaio. ir aš visai nesimaivo. - pasimaivo dar kartuką ten lūpytes papūsdama ir kitaip ten kaip moka.- awww, tada mylėsiu tave visą gyveenimą. - palimksi galvele taip baisiai fainai išsiviepus, gii katinėlio taaip seniai norėjo, o jei pati nueitų nusipirkt tai pirmą, nebūtų įdomu visai, o antra, tturbūt šeimos nariai su visu katinu laukan išmestų, tai čia nelabai fainai būtų, oo jei jau kas nors padovaotų tai nieks kabinėtis negalėtų. - geerai geerai, tu visiškai rimtai. - palinksi galvele netikėdama nei vienu jo žodeliu. patikrins kada nors. atseks iki namų ir kai nindzė įsėlinus lauks kol jis arbatą gers. vat kaip. - bee cukraus, negalėčiau nei kavos, nei arbatos, nei dar ko nors gert. vsio, gvenimas sugadintas. - paskėsčioja rankutėm taip visai rimtai šnekėdama. - nee, katiėlį tai pavadinsiu bonifacijum. - pasako taip iškilmingai, dar skamkriuką į viršų pakelia, lyg čia kokį karališką vardą sugalvojus būtų. - nu ir netikėk. - prisimerkus pasirauko truputuką. - sveeikinu!- suploja deliukais, jau dėdama visus tuos blynus į lėkštes ir dėdama uogienę bei plaktą grietinėlę ant viršaus. - dabar turi sutvarkyt virtuvę. - pasako taip suskikendama. nemėgstamiausia kristės gaminimo dalis turbūt. reiktų jai kokios tarnaitės.

- Na, bet aišku, katinuką gausi, tik jei gera būsi. - pasako kaip mažam vaikui ir linkteli, nu gi jei vėl kokia tešla jį apmėtys, tai visai nefainai čia bus - bet tu manim vis tiek netiki. - pasiskundžia, sunku jam čia, netiki juo niekas - Nu ir gerai, jei nenori tai ir netikėk. - jei netiki, tai tegu ir netiki, galės ateit kada pas jį, pamatys, kad jis be cukraus viską geria - O gal kaip nors pasidalinsim tą darbą? Pavyzdžiui aš plausiu, o tu valysi? Arba atvirkščiai? - taip viltingai kilsteli antakiuką į ją žiūrėdamas